Pirmadienis

2016 Gruodžio 05

TV Naujienos

Specialioje sausio 13-osios KK2 laidoje prabilo tuometinis televizijos bokšto viršininkas: „Mus vedė į mišką sušaudyti“

2014.01.13 16:21
LNK nuotr. / Algirdas Ramanauskas

Kruvinieji 1991-ųjų sausio įvykiai į mūsų atmintį įsirėžė kaip brutali karinė sovietų agresija. Tankais ir automatais prieš taikius žmones. Tačiau didžiųjų įvykių šešėlyje liko daugybė negirdėtų, šiurpių ir istoriškai svarbių įvykių.

Šį pirmadienio vakarą 19.30 val. LNK laida KK2 bus skirta tragiškai sausio 13-ajai. Laidos žurnalistai palies mažai iki šiol žiniasklaidoje minėtas temas – apie pirmuosius Sovietų sąjungos kariškių  pogromus prieš Lietuvos jaunuolius, atsisakiusius tarnauti okupacinėje kariuomenėje, apie neįtikėtino ilgumo tunelį po Seimo rūmais, vedantį į miesto kanalizacijos vamzdyną, iš kurio galėjai patekti į bet kurią Vilniaus vietą.

Tačiau vienas jautriausių pasakojimų – buvusio tuometinio televizijos bokšto siųstuvų viršininko Algirdo Ramanausko prisiminimai. Vyras iki šiol negali ramiai kalbėti apie sausio tryliktosios naktį. Per televizijos bokšto šturmą vyras pirmasis savo akimis išvydo Alfa smogikų vado Michailo Golovatovo veidą, matė, kaip desantininkai šaudo į žmones, vėliau matė lavonus ir brido per kraujo klanus.

Tuometinis televizijos bokšto viršininkas KK2 laidai teigė, kad nepaisant tankų šūvių, automatų papliūpų, žmonių riksmų, privalėjo vykdyti užduotį: kuo ilgiau užtikrinti nenutrūkstamą Lietuvos televizijos transliaciją. Ramanausko nurodymu buvo užbarikaduotos televizijos siųstuvų patalpos. Būtent dėl to visa Lietuva, o vėliau ir pasaulis išvydo televizijos bokšto koridoriuose šeimininkaujančius "Alfa" smogikus bei paskutinius žinių vedėjos Eglės Bučelytės žodžius...

Po to, kai desantininkai nustojo šaudyti, Ramanauskas ir jo kolegos iš TV bokšto išgirdo Golovatovo įsakymą: „Veskit sulaikytuosius į mišką.“  

„Mums galas, – pamanė Algirdas. – Veda sušaudyti. Kažkodėl labai bijojau, kad mus su durtuvais badys. Šito labai bijojau. Kai pasakė, kad „v lies“ (rus. – „į mišką“), supratau, kad mus šaudys miške. Nes kam ten kraujas, lavonai reikalingi prie aparatūros“.

Algirdo ir jo kolegų desantininkai nesušaudė. Apsigalvojo paskutinę akimirką.

„Mes priėjom iki miško pakraščio, mus sustatė ir liepė eit. Skaičiuoji žingsnis: vienas – dar gyvas, du – gyvas, trys – gyvas ir taip maždaug kokia 25 žingsnius. Naktis, tamsu, neapšviesta... Verčiausi, nusiritau į pakalnę ir viskas. Pabėgom, gyvi likom“, – neslėpdamas ašarų šį pirmadienio vakarą laidai KK2 pasakos Algirdas Ramanauskas.